Pristatykite savo daryklos istoriją. Kas ir kada ją įkūrė?
Tiesiog yra labai paprastas reikalas, nes ką aš sugebėjau, ką aš tiksliai žinau, tai 1865 metais Dusetose, va šitam va miestely, per atlaidą, buvo trys vestuvės, dvi krikštynos ir ant šventoriaus gėrė Čižo Povilo alų. Mano prosenelio darytą alų. Ar jisai pats darė, ar jisai atsinešė – labai sudėtinga žinot. Žinai, kiek pas mus rašytinių šaltinių. Čia tiesiog amžiną atilsį klebonas Šukys, jie ten su tete, tete buvo ūkio direktorium, jie ten savaitgaliais ant konjank čerkos susitikdavo, nes netoli gyvenom, ir mane pakvietė ir man tiesiog parodė tas knygas. Realiai… Žinai, vaikeli, man buvo ten 15-16 metų. Tais laikais kažką atsišviest, kažką pasitikrint… Kiek aš bandžiau, aš net nežinau, kur rast, kokias jisai man knygas parodė. Tai vat tikslaus paaiškinimo neturiu, bet savo akim esu skaitęs tokį dalyką. Kad jisai tiesiog pats pradėjo, labai netikiu, nes pagal miestelio kronikas, po sukilimo, apropriavo dvarą, kuris priklausė Pliateriam, ir tas mano prosenelis atsikraustė čia, gavo rėžį, net nežinau kiek ten realiai toks žemės, ir tada, kada skaitai tas miestelio kronikas, tai netgi pašaipa, pajuoka ir panieka jaučiasi, kad jisai šitą žemę, šitą rėžį ne pardavė, ne išnuomavo – atidavė kaimynui, o pats raugė kailius ir darė alų. Bet kas įdomu, per edukacijas sutinku ir daug kas [sako]: nu, alus rūgsta. Alus nerūgsta – alus vaikšto. Ir įsivaizduoji, jau tas raštininkas atskyrė, nes kailį raugi – alų darai. Mažmožis, bet kada įsigilini, supranti, vat jau tas raštininkas, kuris tiesiog buvo žmogus, kuris rašė istoriją.
Tai vat, ir mano tas prosenelis atsikraustė – pusiau lotyniškom, pusiau slaviškom raidėm užrašyta – na Vilnius. Tai tarmiškai gali būt na Vilniaus. Ar tai vietovė, ar tai kryptis (prie Kernavės, tarp kitko, yra kaimas Navilnia) ir yra būtent Čižų. Kas įdomu, tarmiškai, praeik per miestelį, paklausk, kaip mano pavardė, garantuoju, kad 9 iš 10 pasakys, kad Čyžas, y ilgoji. O pas mane eina trumpoji. Tarmiškai tai išvis neskamba. Tai vat…
Gal trumpai pristatytumėt savo kaip aludario kelią ir patirtį?
O tai kaip vaikeli. Nu tai tete gana anksti išėjo, 62 metų. Nu tai prie tetės, būdavo, atvažiuoji, įsivaizdavau, kad viską moku. Kad darysiu aš tą alų ir kažkokį versliuką darysiu iš to, tikrai niekas negalvojo ir neįsivaizdavo, čia buvo gūdus sovietmetis. Bet esmė tame, kad išėjo, labai netikėtai išėjo tetė. Nu ir būdavo, tetės bravore aš darau alų. Ateina šitas senis - čia tas blogai, tas negerai, čia šūdų, ką tu čia darai. Nu va šitaip. Nu ir pumt. Trečias infarktas, išeina tetė, ir tada supratau, kas yra padaryt alų. Nes po tetes mirties, kai išėjau pirmą kartą daryti alaus, tai buvo jausmas, kaip nuogam dilgelėse. Supranti… Rusų yra vienas toks labai skanus priežodis, toks pasakymas. Paka živi raditeli… Pala, pabandysiu aš tau išverst. Kol gyvi tėvai, jie yra tarpininkai tarp amžinybės ir tavęs. O kada tėvai išeina, jau tu pats lieki veidu prieš amžinybę. Tai va tas jausmas, kai, atrodo, ateina trukdo, bet kai neateis ir nepatrukdys ir nebus ko pasiklaust, o tau 28 metai ir tu pilnas entuziazmo, bet tai yra toki šlapi triusikai. Įsivaizduok, kai kažkas tai neina, kažkas neišeina, tai nueisi, pasiklausi, o čia pumpt, ir nėra. Ir tiek, kad tikrai gyvenime neįsivaizdavau, kad alų darysiu, nes teatras, kelionės… Kai tau 28 metai. Ir supratau: arba tas mūsų alus miršta, arba aš darau alų. Nes mūsų mieles mažiausiai per tris mėnesius reikia atšviežinti.
Aludaris – tai profesija, amatas, pašaukimas, gyvenimo būdas?
Pradžiai taip buvo, kad nemirtų tas daiktas, nes... Tete visada sakydavo: per tris mėnesius... Alaus dar yra namuose, bet reikia daryt, kad mielės atsišviežintų. Tai iš pradžių tai buvo kaip ir, ką žinau, atsakomybė. Nežinau kaip. Moraliniai… Ko mes važiuojam į kapines. To darželio pasižiūrėt? Yra kažkas tai giliau. Tai čia irgi. O paskui taip susidėliojo gyvenimas, kad išėjau į tas edukacijas ir realiai dabar dirbu sau malonų darbą. Susidėliojau gyvenimą taip, kad dirbu sau malonų darbą. Ir dar užsidirbu.
Kuo turi pasižymėti aludaris?
Kantrybe. Nes čia ne griovys. Įkvėpęs iškasi. Ne. Čia niekur nenuskubėsi. Ir turint omeny, kad nuo amžių, jei taip jau į istoriją žiūrint, vyną darė vyrai, nes ten reikia jėgos. Alų darė moterys, nes čia – kruopštumas, švara, kantrybė. Ir ta asociacija, kad vyras – aludaris, yra labai jauna, kai vienuoliai uzurpavo alaus darymą Europoj ir tiktai nuo tada [yra] asociacija, kad vyras aludaris. Šiaip moterys darė alų. Nes viskas daroma virtuvėj. Švara, kantrybė. Ta asociacija su vyru aludariu yra pirmoj eilėj nuo to, kad (čia irgi pritempta, bet) viena iš teorijų, kad ta asociacija su vyru aludariu, kada vienuolynai… Jiem reikėjo ir pajamų, ir tiek visų reikalų apie tą alaus gėrimą vienuolynuose, ne tik vyno. Tai man, pavyzdžiui, per edukacijas, aš pasakoju, kad tai yra labai jauna [asociacija]. Atsiprašau minutę.
[skambina telefonas - pertrauka]
Taigi, sakau, man patinka ta teorija. Netgi senelis, irgi Bronius, labai anksti išėjo. Tai daug metų turėjau klientus kurie dviese, tokie senukai apie 90, kasmet važiuodavo per kapines. Ir kaip Tėve mūsų, užvažiuoja pas mus - ką beveikčiau, turiu pats ateit, su ąsočiu, įpilt jiem po bokalą. Ir mergos jau, dukros, išsižioję klausydavo. Ir kasmet lygiai tas pats. Paima [vaizduoja, kaip geria alų]: “Nu skanus tas tavo alus. Kaip pas senelį [mot g., tarmiškai].” Tai jų amžius toks, kai senelis išėjo, močiutė Elžbieta toliau sėkmingai virė alų. Jų amžius toks, turbūt jaunikliai po kokių 20 ar 25 metus (nes tais laikais buvo jaunikliai 25-ių), jie mano senelio alaus neatsimena - jie gėrė mano močiutės darytą alų. Ir supranti, tas “Nu panašus ant tavo senelas alus”.
Kas jūsų nuomone yra kokybiškas alus - kas alų daro geru?
Čia gal gausis klišė, bet realiai tai yra tikras dalykas. Tete kai mokino, mokino taip: jeigu Antanui ir Petrui darysi alų, alaus nepadarysi. Daryk, kad tau būtų skanu. Norės – gers. Čia turbūt subtiliai, bet labai aiškiai. Kodėl aš nuo devyniasdešimt septintų metų neturiu nei vienos kitos rūšies, kas yra paradoksas, nes normalus bravoras tą pačia rūšį, tą patį alų, uždeda kitą etiketę, nes prekybcentriuose šitas jau neina, uždeda kitą etiketę, tai jau yra marketingas – o, nauja rūšis. Bet aš taip ir gyvenu. Mano bravoras per daug mažas, kad… Su mano natūra aš turbūt eksperimentuočiau, bet per daug mažas ir per daug brangios mielės, kad aš jas, neduok Dieve, nužudyčiau su eksperimentais, jos išsigimtų. Aišku, žmogaus gyvenimas per daug mažas. Kokia fantastika būtų, jei mes galėtume čia atsisėdę pasistatyt prosenelio bokalą, senelio bokalą, tetes bokalą ir mano bokalą ir paragaut. Nėr tos galimybės. Kiek tos mielės išsigimę – kas žino. Nu aš lygtai… Bet tai irgi žmogaus atmintis subjektyvi, ypač jutiminė, jinai…
Žinia, kad šiais globalaus pasaulio laikais, kai visa informacija nutolusi per kompiuterio pelės paspaudimą, aludariai gali daryti kokį tik nori alų, ingredientus įsigyti iš bet kurio pasaulio kampelio: rūkytas salyklas atkeliauja iš Vokietijos, apyniai iš Naujosios Zelandijos, mielių štamai perkami iš laboratorijų JAV ar Lenkijoje. Kokie faktoriai alų padaro lietuvišku? Šiais laikais realiai lietuvis gali virti belgišką alų, belgas gali virti kokią nors angliško alaus interpretaciją su ingredientais iš viso pasaulio…
Prieštarauju. Žinok, vaikeli, elementarus dalykas. Tu gali pasiimt mano mieles. Gali pasiimt mano mieles, gali pasiimti tą patį salyklą, tuos pačius apynius, visą kitą, absoliučiai visa tą patį daryt, bus čiut kitoks vanduo ir vat šito nebus. Tai yra, aš griežtai apie tai sakau. Nes tetė, tetės namai čia miestely, tai tetė užsaldimui veždavosi iš kaimo vandenį. Nes, atrodo, irgi šulinys, visa kita… Nesusaldinsi.
Tačiau šiuolaikinėje aludarystė tiek didelės, tiek mažos daryklos, tiek aludariai namuose gali pasiruošti vandenį pagal savo poreikius, pavyzdžiui praturtinti sulfitais, siekiant išgauti ryškesnį apynių charakterį – burtonizacija...
Gal dabar galimybės didesnės. Aš labai gerai prisimenu, kad tetė, amžinatilsį, bendravo su, irgi jau amžinatilsį, Utenos alaus daryklos generaliniu. Tai atvažiavo slovak… čekai. Nu, tais laikais Čekoslovakija buvo viena. Atvažiavo, pastatė liniją Utenoj ir keturis metus traukiniais cisternose vežė vandenį į Uteną. Ir kai jau, net tais laikais, nusprendė, kad tai biški per brangu, sustatė filtrus ir pradėjo naudot vietinį vandenį. Tai Cieckevičius atsisėdęs su tete pasakė: „Jonai, mes alaus nebeturim.“ Ir kadangi žinau šitą visą istoriją, ir kai eina piaras, eina reklama “Tyras Aukštaitijos vanduo”… Supratai, apie ką aš šneku. Tai aš turiu, pasigirsiu, čia reikia atnaujint, čia yra šulinys. Kada stačiausi šitą sodybą, dar tetė buvo gyvas. Nu įsivaizduok, čia 1,80 m diametras šito šulinio. Čia driplainas, kaušas, kranai stovi, visa kita… Ir tetė vaikšto su virgule. Ūkinio pamatas yra, namo dar nėra, tetė vaikšto su virgule. Vaikščiojo vaikščiojo, rodo – čia. Matau, vidurys. Kam tas šulinys vidury kiemo, vietos gi sočiai. Aš dar kažkur nusisukau, tete tete, paieškok. Kažkur nusisukau, žiūriu jau dridlainas kasa, kranas pastatytas, viskas. Bandžiau prieit kažką dar pasakyt, velniop mane pasiuntė, bet: va čia trys kubai vandens atsistato per 10 valandų. Ir turiu idealų vandenį. Nes aludaris tai yra… Nu taip, reikia aludario, bet ingredientai pirmoj eilėj.
O mielės?
Mielės tai mielės. Dabar laboratorijose, aš netikiu, kad neįmanoma kažką tai netgi sukurt… Apie mieles šnekant, tai Kernavėj nuo 2001-ų metų Gyvosios archeologijos dienose aš. Tai va per šitiek metų kiekvienais metais susaldau misą. Kadangi nėra sąlygų, nėra laiko, susaldau misą, edukaciją darau, ragaujam ir viskas. Uždengiu drobe, pastatau, tai pirmą dieną degustacijai duodi žmonėm. Kas čia kas čia, medus, cukrus – ne, čia misa. Tai va, duodi paragaut, sekančią dieną – drobė užmesta, visa kita. Tai per šitiek metų vieną kartą, sekmadienį, baiginėji renginį, viską po klevu atiduodu, išpilu sekmadienį…. Ideali putytė. Tai per šitiek metų, vieną kartą po klevu pasigavau tikrą alaus mielę. Ir pats netgi per edukacijas [sakau], kad ką mes čia vadinam alum vikingų laikais ar visais laikais buvo gerokai rūgštus daiktas, visa kita, tai buvo absoliučiai laukinė [mielė], visa kita. Ne. Įmanoma, pasigaut. Su mano natūra… Galvoju, namo namuose reikalų krūva, pasilik su šituo kibiriuku tris dienas, duok jam išvaikščiot ir, įsivaizduok, Kernavėj po klevu pasigautą mielę turėtum. Alaus mielę. Aišku, girnos vietoj ten, gal nuo dulkių pasigavau. Bet įsivaizduok, per 20 metų – vieną kartą. Ir tada labai aišku, kodėl tos mielės buvo tiek branginamos. Kad karabiną gali paskolint. Netgi žmoną gali paskolint, bet ne mieles.
Kuo daugiau gilinuosi, tuo man ryškesnis vaizdinys, kad senajame Lietuvos kaime alaus mielės buvo kone kolektyvinis turtas. Buvo pasakytas šitas dalykas, kad mielės net svarbiau nei žmona. Ar tėvelis, senelis pasakojo, kad mielėm būtų dalinamasi, ar ne?
Buvo dalinamasi, bet, kaip… Buvo dalinamasi. Nu, išsitekinai misą… Nu mes kaimynai. Tu kubile… Aš tau neskolinu kubilo, labai jau turim būt artimi, kad galėtum pasinaudot mano kubilu, nes tai irgi jau yra šventas daiktas. Nu kubilioky nuobaigom ar vestuvėm, nu, vestuvėm jau kažkiek tai prašydavo aludario padaryt. Laidotuvėm prašydavo aludario, nėr kada rūpintis savu. Nu va: išsitekinau misą, atėjai pas Čižą: “Nu aš va misų tekinsiu, padėsi? – Padėsiu.” Išsitekinai misą, atsiaušinai, atėjo Čižas, paragavo tavo misų ir uždavė mieles. Ir žaisk. Taip buvo, bent jau kaip tetė pasakojo. Senelis pas kaimyną, niekas negailėjo. Darysiu alų, Broniau, padėsi? Padėsiu. Daryk. Misa ištekėjus, ataušinta, kubile, atėja Bronius atsinešė rundelį mielių, indėja, kiek reikia ir nesakė, kiek indėja, pagal kiekį indėja tiek, kiek reikia, ir viskas.
Ar/Kaip globalizacija paveikė jūsų gamybos procesus?
Aišku paveikė. Nereikia nieko labai toli ieškot. Iš mūsų vietinių miežių, šešiaeilių, tu tikrųjų vadinamų, su tete darydavom, kai 1 prie 3 išeiga tai būdavo fantastiška išeiga. Dabar aš dirbu su slovakišku salyklu, ta prasme, alų darau. Edukacijose jau pats pasigaminu salyklą, susidaiginu. Bet bendrąja prasme dirbu su slovakišku salyklu, ir jeigu viskas teisingai, aš galiu pasiimt 1 prie 5. Kur būdavo fantastika 1 prie 3-ų, aš galiu pasiimt 1 prie 5-ių. Ignalinos rajone Švenčionėliuose salyklą gamina. Jisai pigesnis, bet jisai neprognozuojamas. Aš netgi slovakišką ir tai atsivežu iš kitos partijos salyklą ir aš pirmą kartą iš to salyklo saldidamas aš jau tupinėju, žiūriu, nes yra niuansai. Netgi slovakiško salyklo yra… Vat vienas vežimas, kitas vežimas – yra skirtumai. Su Lietuvoj gamintu salyklu nieko prognozuot negali. Vieną kartą taip, kitą kartą taip, trečią kartą taip. Tai ta globalizacija… Ką man kiekvieną kartą stresuot. Aš, aišku, brangiau perku tą salyklą, bet bent jau galiu jį prognozuot.
Ar senieji lietuviški alūs yra kam nors įdomus? Kokia šio aludarystės tradicijos ateitis?
Turiu tikrai normalų segmentą, didelį-mažą – čia labai reliatyvu. Ar daug, ar mažai – čia labai reliatyvu. Bet turiu normalų segmentą ir turiu net tokį, per šitiek metų, jau yra toks variantas, kad buvo laikas, kai ateidavo, dar va čia dirbo, ateidavo 10 jaunuolių, čia jų vieno iš jų senelio sodyba. Ateidavo čia dešimt jaunuolių. Vienas turėjo dokumentą, kad jam 18-ka. Dabar jie jau ateina su vaikais. Profesoriai, dėstytojai, verslininkai. Ir kiekvienoj, ar ten Kernavėj, ar “Juodaragy”, ar “Jotvoj”, ateina tie patys. Aš juos užsiauginau. Ir jie jau atsiveda vaikus, kurie geria mano girą. Tai vat, ir pasakyt, kad lietuviam nereikia mano alaus, gero-negero, čia nesakysiu… Kad lietuviam nereikia mano alaus, aš negaliu sakyt. Užsieniečiams įdomu, bet aš niekada nepuolu į kojas užsieniečiam.
O ateities kokios projekcijos? Matom, kad galbūt štai viena aludarių dinastijos styga tuoj nutruks, kita jau nutrūko. Mes neturim tiek daug tų senosios aludarystės atstovų, kurie profesionaliai...
Tai natūralu. Aš iš savo varpinės galiu sakyt. Kai man buvo galbūt 25, tie patys 28-i, kai tetė išejo, būtų kas pasakęs, kad darysi alų… Eikit kakot, Dieve. Visas pasaulis po kojom, išlaisvėjęs, 92-tri metai, viskas laisvėja, keliaut norisi, tatata… Koks čia, galų gale, sovietmečiu tas aludaris… Mano teta, tėčio sesuo, jinai po šiai dienai gyva, bet jai gėda, kad jos sūnėnas – aludaris. Sėdėčiau valdininkas kontoroj, nuo aštuonių iki penkių, gaučiau algą, čia su šlipsu. O čia… Nei šis, nei tas. Bet tai čia ir dabar manęs dažnai klausia, o tai kas perimt. Ką aš žinau. Miglutė [vyr. dukra]? Plius minus žino. Vienintelė, kuri turi teisę į perėmimą. Plius minus žino. Bet palauk: du vaikai, vyras gerai uždirba, Vilniuj namas, visa kita. Tai čia kraustysis ir kažką tai darys… Nu čia kas būtų, jeigu būtų. Neburkim iš tirščių. Aš pats žinojau, kad tikrai ne, bet susidėliojo gyvenimas taip, kad gavosi taip. O kas paskui susidėlios… Aišku, moraliai labai faina būtų, kad tas štamas mielių nenumirtų. Su tuo vandeniu, su kitu vandeniu, tas žmogus, kitas žmogus. Aišku, jei sakyčiau, kad man nesvarbu… Ne. Bet bus, kaip bus. Ir čia dabar ne tokios pas mus tradicijos, nei patirtys. Taip, Europoj yra: vyriausias sūnus tą, jaunesnis sūnus – tą, ir jisai jau augdamas jau žino, kad privalės daryt tai. Pas mus nėra tų tradicijų, per daug keičiasi visos santvarkos, visa kita.
Nėr tęstinumo, nėr dinastijų.
Tas tęstinumas pas mane netyčia gavosi. Bet tai irgi tetė, ūkio direktorius, eidavo skundai. Nu jisai nepardavinėjo to alučio, visa kita. Bet jisai darė tą alų. O šiaip tai, gerai, buvo direktorius. Tai aš irgi, kai pradėjau, turėjau ganėtinai normalų samdomą darbą, buvau samdinys, nu ir ką. Tu darbdaviui nepasakysi, kad tris paras neišeisiu į darbą, nes man reikia, kad mielės atsišviežintų. Tai tada pradeda gyvenimas dėliotis kitaip. Aišku, jeigu nepatiktų, jeigu tai būtų vargas, netikiu, kad tai vyktų.
Pabaigai, kokia Jūsų kaip aludario filosofija?
Jeigu gaspadinė nenorėdama padarė barščius – iš prievartos, nu reikia šeimynai, kad pavalgyt – jie nebus skanūs. Aš, pavyzdžiui, su Erikute, mes va 35 metai birželio 13-tą...
Sveikinimai.
Penktadienis, mėnulio užtemimas buvo… Jeigu Erikutė atsikėlė ryte ir… Kopūsto pasižiūrėt parduotuvėj parvažiavo – faršo mes turim, aš medžiotojas – žinau, kad bus balandėliai, ir tikrai labai skanūs balandėliai. Jeigu aš “Nu, nu zuiki, gal balandėlių...” Nu tai čia, galų gale iš tų… Aišku, yra didesnė rinka, visa kita, yra restoranai, yra tas, tikrai nepasakysiu, kad kiekvieną kartą aš einu norėdamas daryti.
Čia visiem profesionalam taip yra.
Tetės mokymas: atsikėlei rytą, nenori daryt – geriau nedaryk.
Bet kartais atrodo, kad tau tas darbas patinka, bet ne ta diena. Tu turi padaryti.
Turi. Aišku, yra įdirbis, aišku, yra motorika, visa kita. Kitą kartą vaikai taip, nu ką čia tete, kaip šneki, o ką tu bravore darai. Nu yra motorika. Kodėl aš vienas dirbu. Dukra ištekėjo, žentas: Čižai, ar galiu tau padėti? OK, negaila. Aš į bravorą neįsileidžiu nieko, labai nesuprantu, kaip ekskursijos būna bravore.
Esu matęs, kad yra įsileista. Skandinavai nuotraukų turi, Lars Garshol tas. Ar tamstos nuotraukos?
Ai, Larsą jo. Bet tai nebuvo procesas. Proceso metu mes su Erika šnekam telefonu. Erika pas mane į bravorą, kai dirbu, ne. Nei vieno. Ir tai, ką žinau. Prietarai neprietarai. Patirtis. Supranti, jeigu kažkas blogai… Dirbi vienas, kažkas blogai. Nu ir sukiesi tame. Bet blyn, jeigu kažkas įėjo, kažkas sutrukdė… Nu ir tada atsiranda, iš kur prietarai. Taip jie ir atsiranda. Prabėgo juoda katė, įkirtai į stulpą. Nu ir va, katė kalta, ne tai, kad pats užsižiopsojai. O čia yra, kaip yra. Ką tu čia, Čižai, negali pasamdyt, ką čia tuos maišus tasai? Ką žinau. Kol turiu sveikatos, tol tasau. Nebus sveikatos, bus kaip bus.
Joris Puidokas, 2020 m. gegužės 31 d.