Terminas Kalėdinis alus yra girdimas gana dažnai, ypač, prieš šaltąjį metų sezoną. Dabar Kalėdinio alaus standartai yra laužomi, bet tai dažniausiai būna tamsus ir stiprus alus su prieskoniais. Kalėdinio alaus bendrinis terminas – Biere De Noël, tai dažniausiai Belgian Dark Strong ale'as pagardintas anyžiais ir cinamonu. Jį galima ragauti šiltą arba kartu su Kalėdiniu desertu gurkšnoti tam, kad sušiltų visas kūnas. Kalėdinis alus yra labai populiarus sezoninis gėrimas, kurį savo asortimente turi kone kiekviena alaus darykla ir jis dažnai yra statomas į vieną eilę su kitais daryklų winter warmeriais.
O kaip gi Velykinis alus? Didžiojoje Europos dalyje jis tikrai nėra toks populiarus kaip kiti sezoniai alūs (pumpkin ale'as ar biere de noël), bet Velykinis alus yra verdamas. Koks tai alus, kurį galit drąsiai statyti šalia margučių ir majonezo paklodės? Apie tai šiandien trumpai.
Velykinis alus yra neatsiejamas nuo krikščioniškųjų tradicijų. Seniau vienuoliai alų virdavo pasninko periodui nuo pelenų trečiadienio iki Velykų sekmadienio. Tai maždaug šešių savaičių laikotarpis (46 dienų arba 40-ies, jeigu neskaičiuojami sekmadieniai), kurio metu buvo laikomasi griežto pasninko. Siekiant nenusilpti visiškai buvo vartojamas alus. Jis turėjo būti ganėtinai stiprus ir maistingas, toks, kurį galima vadinti skysta duona. Dėl šios priežasties ir dėl pasniniko laikotarpiu vyravusio vėsaus oro buvo verdamas stiprus lageris. Tai alus, kurį mes dabar vadiname doppelbock (dar žinomas kaip fastenbier („lenten beer")) arba net eisbock. Šie stiliai yra tradiciniai Velykų alaus stiliai.
Kadangi vienuoliai tikėdavo, kad skystis valo ne tik kūną, bet ir sielą, jie lenten metu gamindavo ne duoną, o virdavo alų (skystą duoną). Ir virdavo to alaus daug, iš visų grūdų skirtų to laikotarpio duonai, nes tikėjo, kad kuo daugiau pasninko periodu suvartos alaus, tuo šventesni jie bus (geras mąstymas, m?). Taip pat vienuoliai buvo to meto pavyzdys visai likusiai bendruomenei, todėl jeigu jau jie virdavo ir vartodavo alų kibirais, taip pat elgdavosi ir eiliniai piliečiai. Tuo metu sekuliari alaus versija ir įgavo šioms dienoms būdingą pavadinimą – bockbier.
Pirmasis stiprusis lenten beer buvo išvirtas Cloister Neudeck ob der Au vienuolyne Miunchene, vienuolių, kurie į Vokietiją atvyko iš Italijos. Tie vienuoliai save pavadino Paulaner. Dar dabar galima rasti Paulaner doppelbock pavadinimu Salvator. Tiesa, vienuoliai bevirdami tokį stiprų ir gardų alų ilgą laiką dvejojo, ar tokiam susilaikymo periodui alus tinkamas. Todėl galiausiai, norėdami virti alų ramia sąžine, išsiuntė bačkutę alaus į Romą, kad šventasis tėvas patvirtintų alaus tinkamumą. Matyt pasakoti kas įvyko toliau neverta, nes doppelbock to meto standartams buvo išskirtinis alus ir dabar šis stiprusis stilius randamas visame pasaulyje.
Visgi ši tendencija virti stiprų alų Velykoms pastebima ne tik vokiškojoje aludarystės tradicijoje. Visame pasaulyje krikščioniškuose vienuolynuose toks alus buvo ir yra verdamas. Po antrojo pasaulinio karo, 1948 metais, Chimay vienuolynas atkūrė alaus virimus būtent Velykiniam sezonui. Ir kadangi iki karo jie virė tik vienintelį Chimay Rouge, tai po karo būtent jis ir patapo Velykiniu Chimay alumi, kuris simbolizavo naują pradžią, vienuolyno ir alaus daryklos atgimimą. Tuo metu buvo pristatytas naujo dizaino buteliukas (toks, koks jis yra ir šiandien). Nuo tos dienos iki 1990, kol išėjo į pensiją, aludarystei Chimay vienuolyne vadovavo paskutinis vienuolis tėvas Teodoras (po jo jau joks vienuolis Chimay vienuolyne nebuvo vyriausiuoju aludariu). Vėliau Chimay išleido ir kitą savo klasikinį alų – Chimay Bleue, stipresnę Rouge versiją, skirtą Kalėdoms. Kiti trapistų vienuolynai savo asortimente taipogi turi bent po vieną dubbelį ar quad’ą, kuriuos būtų galima priskirti prie šventinio alaus pasirinkimo.
Likit sveiki ir likit namuose!